Tai labai jaudinanti žmonių ir gyvūnų pasaulio istorija. Šis mažas Pietų Amerikos magelaninis pingvinas kiekvienais metais įveikia 8000 km atstumą iki Brazilijos paplūdimio, kuriame jis susitinka su gyvybę jam išgelbėjusiu žmogumi. Tai skamba kaip pasaka, tačiau visa tai yra tikra.

71 m. amžiaus į pensiją išėjęs mūrininkas ir šiuo metu nepilnu etatu dirbantis žvejys Joao Pereira de Souza, gyvenantis salos kaime netoli Rio de Žaneiro (Brazilija), 2011 m. vietiniame paplūdimyje surado ant uolų gulintį nedidelį magelaninį pingviną.

Pingvinas buvo padengtas nafta ir jo jėgos labai sparčiai seko. Joao išgelbėjo pingviną, kurį pavadino Din Din, nuvalė nuo jo plunksnų naftą ir kasdien maitino jį žuvimi, tokiu būdu atstatydamas jo jėgas.

Po savaitės reabilitacijos Joao pabandė sugrąžinti pingviną atgal į gamtą. Tačiau Din Din jau buvo užmezgęs tvirtą ryšį su jį išgelbėjusiu žmogumi, todėl jo nepaliko. Jo gelbėtojas pasakojo: „Jis išbuvo su manimi 11 mėnesių, o kai jam užaugo naujos plunksnos, jis dingo“.

Tačiau mažojo bičiulio ilgai laukti nereikėjo. Vos po kelių mėnesių jis sugrįžo į tą patį paplūdimį. Jis pastebėjo Joao žvejojantį ir nusekė paskui jį namo, pasilikdamas su juo iki metų pabaigos.

Įdomiausia tai, kad šis ciklas tęsėsi pastaruosius penkerius metus. Kiekvienais metais Din Din maždaug aštuonis mėnesius praleidžia su Joao o likusį metų laiką, kaip manoma, praleidžia Argentinos ir Čilės Patagonijos pakrantėse.

Joao pasakojo: „Aš myliu šį pingviną kaip savo vaiką ir žinau, kad jis myli mane. Jis daugiau nieko neprisileidžia. Jei kas nors bando jį paliesti, iš karto pradeda gnaibyti snapu. Jis guli man ant kelių, leidžiasi prausiamas po dušu, paimamas ant rankų, maitinamas sardinėmis.“

Visi sakė, kad pingvinas nesugrįš, tačiau aplankyti savo draugo pingvinas grįžta jau penkerius metus. Jis atkeliauja birželį ir būna iki vasario. Joao teigimu, kiekvienais metais pingvinas tampa vis meilesnis – atrodo, kad kiekvienas susitikimas daro jį dar laimingesnį.

Biologas profesorius Krajewski, ėmęs interviu iš žvejo, teigė: „Iki šiol nesu matęs nieko panašaus. Manau, kad pingvinas laiko Joao savo šeimos dalimi, ar net pingvinu. Pamatęs Joao, pingvinas ima vizginti uodegą kaip šuniukas ir džiaugsmingai gagenti.“

Pingvinai gyvena apie 25 metus ir garsėja savo ištikimybe draugams, būdami su savo partneriu iki mirties.

Nors yra žinoma, jog šimtai magelaninių pingvinų natūraliai migruoja tūkstančius kilometrų į šiaurę ieškodami maisto, aplinkosaugininkams nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu šie vandenynų gyvūnai vis dažniau pastebimi Brazilijos paplūdimiuose. Rio de Žaneiro valstybinio universiteto okeanografas profesorius David Zee teigė, kad iš dalies tai yra susiję su klimato kaita pasaulyje.

Jis pasakojo, kad kasmet stiprios vandenyno srovės iš Folklando regiono pagauna ir į Brazilijos pakrantę atplukdo daugybę vandenyno gyvūnų, tokių kaip ruoniai, banginiai, delfinai, vėžliai ir pingvinai. Tai tampa vis didesne problema dėl aplinkos pokyčių ir dažnėjančio El Ninjo reiškinio, kai Ramusis vandenynas ilgą laiką šyla. Vandenyno gyvūnai sutrinka ir pasimeta, kadangi iš savo įprastų buveinių jie nubloškiami į teritorijas, kuriose negali išgyventi.

Profesorius pridūrė, kad jūros gyvūnams kyla „didesnis pavojus dėl tebesitęsiančios vandenynų taršos nafta ir kitomis medžiagomis, kurias išlieja naftos tanklaiviai“.

Laimei, Joao ir Din Din istorija yra sėkminga, nepaisant to, kad Brazilijoje draudžiama laikyti laukinius gyvūnus kaip augintinius. Profesorius Krajewski teigė: „Profesionalai, dirbantys su gyvūnais, stengiasi išvengti tokių santykių, kad galėtų gyvūną sugrąžinti į laukinę gamtą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju valdžia leido Din Din pasilikti su Joao dėl jo gerumo.“